2026 m. spalio 5 d. žymi 45-us mokytojos Aleksandros Vilkuotienės darbo metus mūsų gimnazijoje. Ta proga skelbiame interviu su ilgamete kolege.
– Kas Jus paskatino tapti mokytoja?
Mano kieme buvo truputį vyresni vaikai, o aš buvau tarsi jų vedlė. Duodavau jiems visokiausių užduočių: vienas turi atnešti gėlę, kitas – lapelį, ir jie turi viską papasakot apie tuos augalus. Po to atėjo laikas draugams lankyti mokyklą, ir aš likau viena kieme. Verkdavau, sakydavau tėčiui, kad noriu į mokyklą. Mano tėtis vieną dieną nuvažiavo ir nupirko man sąsiuvinius, rašiklius, ir nuvedė mane į mokyklą, man dar nebuvo šešerių metų.
Pamenu, kad rašiniuose visada rašydavau, kad noriu būti mokytoja. Šeimoj nebuvo pedagogų, buvau pirma mokytoja. Tėtis labai skatino, džiaugėsi, kad tapau mokytoja.
– Kokiomis aplinkybėmis pradėjote čia dirbti?
Baigiau Latvijoje Daugpilio pedagoginį institutą, mane paskyrė dirbti į mažą miestelį Latvijoje, į Tukumą, rožių miestelį. Dirbau vidurinėje mokykloje. Kai mokiau latvių mokykloj rusų kalbą, mokėjau tik dešimt žodžių latviškai. Per tris metus išmokau latvių kalbą, pradėjau bendraut, mane kaip pradedančią mokytoją ten labai globojo. Mano mokiniai buvo vos keliais metais už mane jaunesni. Jie buvo mano kavalieriai – per diskotekas, šokius. Po to dalyvavo ir mano vestuvėse čia, Lietuvoje.
1981 m. pradėjau dirbti Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, spalio 5 dieną. Tada dar nebuvo švenčiama tarptautinė mokytojo diena. Mokykla tada nebuvo tokia graži kaip dabar. Nebuvo tiek daug erdvių, dabar ji šviesesnė. Gyvenimas mokykloje, aišku, virė kaip ir dabar. Dabar gal yra daugiau pamiegoti linkusių mokinių, o anksčiau būdavo visokių išdaigų, šachmatų žaidimų, mokiniai net ir lažybas organizuodavo – teko matyti visokiausių dalykų.
Mokykloje mokydavosi maždaug 1200 mokinių. Tuo metu pradinukai mokydavosi irgi šiame pastate, tik vėliau jie buvo iškelti į kitą pastatą. Kiekvienai klasei buvo paskirtas kabinetas, mes neturėjome savo kabinetų kaip kad turim dabar. Bet kažkaip visi tilpdavome. Triukšmo atžvilgiu buvo tikrai labai triukšminga. Pamenu, kartą užsuko viena mokinio mama ir net ausis užsidengė eidama koridoriumi – tiek buvo triukšminga aplinka. Tik kai išėjo pradinukai, mokykloje tapo tyliau. Mokytojų kambarys buvo svarbi vieta – skatinanti bendradarbiauti, domėtis vieni kitais; atrodo, kad mes žinojom viską vieni apie kitus. Mūsų kolektyvą sudarė turbūt 100 žmonių.
– Kokia mokytoja buvo Aleksandra 1981 metais, ir kokia – dabar?
Anksčiau buvau kategoriškesnė, nekantresnė, maksimalistė. Bet visada buvau pakanti savo mokiniams ir niekada nepabijojau paprašyti atleidimo, jei ką nors padarydavau negerai. Visada buvau tolerantiška. Buvau ir jautresnė – daug kartų verkiau, ypač dėl vienos mamos puolimo per tėvų susirinkimus. Bet praėjo daug metų, po to ji mane sutiko ir sako: Nebuvo geresnės auklėtojos už jus.
Su mokiniais visada bendravau atvirai. Niekad nemelavau. Nesistengiau primesti savo. Man labai įstrigo vienų dvyliktokų žodžiai: Ačiū, mokytoja, kad niekada savo bėdų neužkrovėt ant mūsų pečių. Tada tikrai buvo sunkūs metai, nes sirgo mano mama ir man tekdavo nakvoti ligoninėje Švenčionyse, o kiekvieną rytą vykti į darbą Vilniuje.
Visada pas mokinius ėjau ir toliau einu su džiaugsmu. Niekada neturėjau numylėtinių, man visi vaikai svarbūs. Labai įsiminė, kai vieną kartą mokiniai padovanojo man knygą, o joje buvo užrašę: Ačiū, mokytoja, kad buvote ne tik mokytoja, bet tikra mūsų draugė.
– Kas mokykloje pasikeitė labiausiai?
Pasikeitė bendravimas su kolegomis. Kai pati pradėjau dirbti mokykloje, visada bendraudavau su vyresniais kolegomis, man jų patarimai, žodžiai visada buvo svarbūs. Kai atėjo nauja mokytojų karta, kuomet aš jau buvau vyresnė, man buvo keista, kad jie šalinasi, nenori bendraut. Tai turbūt laikmečio tendencija – buvimas atsiskyrus. Anksčiau buvo daugiau bendravimo tarp vyresnių ir jaunesnių mokytojų.
– Ką patartumėt sau ir kitiems, kurie dar tik ruošiasi pradėti mokytojo karjerą?
Jeigu dabar pradėčiau dirbti mokykloje, tai patarčiau sau mokytis anglų kalbos. Ir mokytis naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Kai buvo karantinas, reikėjo prie daug ko priprasti, daug ką išmokti.
Dar palinkėčiau sau ir naujiems kolegoms – niekada neikit surūgę pas mokinius. Reikia ieškoti žmoguje geros pusės, ne blogos – ir tėvams tai visada pabrėždavau.
Linkiu, kad mokiniai ir jų tėvai norėtų lankyti mokyklą, kad tas noras niekada nedingtų. O dėl to reikia ir mums, mokytojams, pasistengti. Visada pirmokų klausiu – Kaip tau sekasi gimnazijoje? Ar tu pripratai? Mokiniai džiaugiasi mokykla. Sako, kad nėra patyčių, kad mokiniai tarpusavy gražiai bendrauja, jaučia užmezgę ryšį su mokytojais.
– Kas padeda nesurūgti?
Atsikeliu, neskubėdama viską padarau, atsigeriu kavos, pažiūriu pro langą, pagalvoju kaip gerai, kad atsikėliau, vėl bus nauja diena. Pati save kažkaip motyvuoju. Ir noriu tą džiaugsmą perduoti savo mokiniams. Stengiuosi palikti savo bėdas nuošaly, neperduot jų savo mokiniams, nes mokiniai patys turi visokiausių problemų.
– Kaip ilsitės po darbo?
Keliuosi labai anksti, penktą valandą. Todėl kai grįžtu iš darbo, galiu iškart užmigti. Bet po valandos jau atsikeliu. Labai daug kryžiažodžių sprendžiu, kitokių galvosūkių, tik sudoku nesprendžiu. Daug skaitau – ir naujienas, ir knygas. O vasarą ilsiuosi savo tėviškėje, kur viskas man žinoma, artima. O jei laimėčiau loterijoje daug pinigų, tai važiuočiau į Pietų Afriką.